Jeigu galvojote, kad Druskininkai – piečiausias Lietuvos miestas ir seniausias šalies kurortas – nebeturi kuo nustebinti – klystate. Todėl šiandien kviečiame pažinti Druskininkus iš naujo. Ar žinojote, kad visiems druskininkiečiams puikiai pažįstamą Karolio Dineikos parką iš tiesų įkūrė lenkų gydytoja Eugenija Levicka? O ar girdėjote, kad ta pati lenkų gydytoja buvo pirmoji, Lenkijoje įkūrusi nudistų paplūdimį? Ne visiems žinoma ir tai, kad Druskininkai gali sudominti net kosmoso entuziastus, nes visai šalia miesto po žeme žioji milžiniškas meteorito krateris, šiandien pasakojantis kelių šimtų milijonų metų istoriją. Sekdami šiuo maršrutu turėsite galimybę susipažinti ir su senaisiais Druskininkais – kurorto praeitį mena interaktyvios ekspozicijos miesto muziejuje.
Druskininkai – idealus kampelis šeimoms. Kurorte gausu parkų su žaliaisiais pasivaikščiojimo takais, sveikatingumo zonomis ir vaikų žaidimų aikštelėmis. Miesto muziejuje sukurtos edukacinės programos neleis nuobodžiauti ir mažiesiems, o Gydyklų parke esantis Muzikinis fontanas pradžiugins savo ryškiomis spalvomis bei visiems puikiai pažįstama muzika.
Sakoma, kad Druskininkuose laikas sulėtėja. Tad kviečiame jus, užnugaryje palikus kasdienes problemas, pasinerti į kurorto ramybę.
Pirmoji mūsų maršruto stotelė – Druskininkų miesto muziejus, įsikūręs įspūdingoje neoklasicistinės architektūros viloje „Linksma“. Vila, pastatyta XX amžiaus pradžioje, priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų Kiersnovskių giminei – čia jie leido savo vasaras ir reprezentavo Druskininkų kurortą.
Druskininkų muziejuje nenuobodžiaus nei vaikai, nei suaugusieji. Pagrindinę muziejaus ekspoziciją papildo edukacinės programos vaikams nuo 3 metų – šešėlių teatro pasirodymas „Kokius padavimus apie Druskininkus kužda šešėliai?“, magiškų druskos maišelių dirbtuvės „Stebuklinga druskos galia“. Jaunieji muziejaus lankytojai su tėvais taip pat galės apsilankyti trumpam tapti vaistininkais. Nukeliavus pas kurorto vaistininką galima išmėginti šią profesiją ir pasigaminti aromaterapinių tablečių, kurios Druskininkuose buvo gaminamos dar prieš šimtą metų.
Pagrindinėje Druskininkų istorijos ekspozicijoje galima pamatyti Senųjų Druskininkų vaizdų atvirukų kolekciją, carinio ir tarpukario laikotarpių leidinius apie Druskininkus, Algirdo Juozo Kubiliaus fotografijų rinkinį; Bronislavo Pilsudskio fotografijų (1898–1905) kolekciją, dailės kūrinių kolekciją. Muziejuje rasite ir antikvarinių buities daiktų, pažymėtų Druskininkų signatūra, sovietinio laikotarpio kurorto įstaigų veiklos fotografijų albumų rinkinį, mineralinio vandens gertuvių ir sanatorijų bei SPA centrų lankstinukų rinkinį.
Už papildomą mokestį Druskininkų miesto muziejuje galima pasidaryti istorinių dokumentų kopijų ar eksponatų fotokopijų. Dabar muziejuje ir jo terasoje vyksta koncertai, parodos, kiti kultūriniai renginiai, taip pat registruojamos santuokos.
Muziejaus darbuotojai juokauja, kad nesusipažinote su Druskininkais, kol neapsilankėte šiame muziejuje. Vis dėlto, jei nenorėsite apsilankyti muziejaus viduje, visada galite pasivaikščioti šalia vilos „Linksma“ esančiame parke, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti kurorto ramybe.
Po apsilankymo muziejuje keliaukime žaliaisiais Druskininkų takais, vedančiais iki raudonų plytų neogotikinio stiliaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Bažnyčia buvo pastatyta 1931 metais. Mažai kas žino, kad būtent šioje Druskininkų bažnyčioje saugoma labai reta šventojo Valentino relikvija. Už visame pasaulyje vasario 14-ąją minimos Šv. Valentino dienos slypi įdomi istorija apie nepaprastą vyskupą, gyvenusį III amžiuje, valdant imperatoriui Klaudijui II. Nedaug težinome apie jo gyvenimą, o iki mūsų dienų daugiausiai išliko tik legendomis apipintos istorijos. Tiksliai žinoma, kad šventasis vyskupas, garsėjęs savo nuolankumu ir didžiais stebuklais, buvo garsus pamokslininkas, mokėjo graikų bei lotynų kalbas. Pasakojama, kad Klaudijus II savo kariams draudęs tuoktis, mat buvo įsitikinęs, jog vedęs kareivis – prastas kareivis, nes tampa nebe toks žiaurus, mažiau atsidavęs savo imperatoriui. Vyskupas Valentinas nepaisė šio draudimo ir karius su jų mylimosiomis sutuokdavo slapčia. Toks elgesys valdovui, aršiai persekiojančiam krikščionis, buvo nepriimtinas, todėl imperatorius įsakė Valentiną įkalinti ir įvykdyti mirties bausmę. Būtent šioje Druskininkų bažnyčioje yra saugomas nedidelis šventojo kaulelis, pagarbiai įdėtas į puošnų indą – relikvijorių. Prie jo galite prieiti ir priliesti ranka, priglausti atminimo paveikslėlį ar rožinį, paprašyti Dievo užtarimo.
Dar vienas bažnyčios išskirtinumas – jos bokšte kabantys keturi varpai. Jie užburia ne tik magišku skambesniu, bet ir atsiradimo istorija – ant pirmojo, seniausio varpo, kirilica užrašyta „ROKU BOŽIJA“, taip pat išraižyta data – 1754 metai. Tiek įrašas, tiek varpą puošiantys barokiniai ornamentai rodo, kad tai nėra rusiškas varpas, greičiau – pagamintas Abiejų Tautų Respublikoje, kažkur Vakarų Ukrainoje ar senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse ir priklausė kuriai nors unitų cerkvei. Kiti trys varpai buvo nulieti jau tarpukario Lenkijos varpų liejyklose.
Šią bažnyčią buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta, tad nepraleiskite progos užeiti pasigrožėti į vidų ir apžiūrėti iš išorės.
Kita stotelė – populiariausia tituluojama skulptūra Druskininkuose. Tai – ant aukšto pjedestalo sėdinčios mergaitės – Ratnyčėlės – skulptūra. Jaunos mergaitės rankos, semiančios vandenį, simbolizuoja Druskininkų kurortą ir jo mineralinį vandenį.
Nors skulptūra Druskininkus puošia jau daugiau nei pusę amžiaus, ji vis dar žavi ir dvelkia romantika. Aukštas pjedestalas ir laiptai atkleidžia, kaip aukštai galima iškelti moterišką grakštumą ir kaip puikiai prie jo dera svajingas upelio čiurlenimas.
1959 metais sukūrė skulptorius Bronius Vyšniauskas, valstybinės premijos laureatas, profesorius, kurio monumentai puošia Grūto parką ir kitas žinomas Lietuvos vietas.
Senųjų Druskininkų gyventojų lūpose vis dar netyla legenda apie tai, kaip Ratnyčia gavo savo vardą. Pasak jų, kadaise tarp miškų gyvenęs stambus ūkininkas, kurio sūnūs nenorėjo dirbti tėvų žemės, tad jiems teko vesti ir užsiimti amatais. Vyriausiasis tapo malūnininku, o jaunėlis vedė gražuolę vienturtę ir apsigyveno jos tėvonijoje ant upelio kranto, šalia bažnyčios. Račiaus amatas jam patiko, o gal jauna žmona jį įkvėpė, tad šeima prasigyveno ir pasistatė didelius namus. Kad žmonės lengviau surastų talentingą ratų meistrą, virš vartų buvo pakabintas ratas su užrašu „Ratnyčia“, o žmonos namai pavadinti Ratnyčėle. Kaip klostėsi šeimyninis gyvenimas – nežinoma, tačiau prie meno mokyklos galite aptikti ir kitą Broniaus Vyšniausko skulptūrą – „Motinystė“.
Aplankę „Ratnyčėlės“ skulptūrą, neskubėdami ir mėgaudamiesi grynu oru keliaukime Nemuno pakrante iki senojo miesto sodo. Sodas, įsikūręs pačioje Druskininkų miesto širdyje, dar vadinamas Gydyklų parku. XIX amžiuje čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis, o šiandien tai – mėgstama vietinių ir turistų poilsio bei ramaus pasivaikščiojimo vieta, kurioje galite atsigaivinti natūraliu mineraliniu vandeniu iš biuvečių. Jei parką lankysite tarp 10-23 val., nepraleiskite gražiausiu Lietuvoje išrinkto Muzikinio fontano pasirodymo. Visas šios miesto puošmenos grožis atsiskleidžia sutemus, kai fontanas trykšta įvairiausiomis spalvomis pagal populiariausias melodijas. Be to, melodija galite pasirinkti ir patys – už nedidelį mokestį galėsite stebėti, kaip fontanas „šoka“ pagal jūsų mėgstamą dainą.
Gydyklų parkas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi – su vingiuotais takeliais. Parke buvo pastatyta daug gydyklų ir Kurhauzas. Šiame pastate buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Anksčiau parko lankytojai galėjo pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu čia pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė ir kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 metais parkas buvo rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, įrengti takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta „Grožio šaltinio“ aplinka. Istorinė parko įžymybė – 1881 metais įrengtas upės vandens lygio matuoklis.
Ar kada galvojote, kad norėtumėte turėti stebuklingą jaunystės eliksyrą? Jeigu jūsų atsakymas – taip, nedvejodami keliaukite Nemuno pakrante iki dar vienos Gydyklų parko įžymybės – „Grožio šaltino“. Ši vieta taip vadinama ne veltui – nors šaltinio vandens per sūrus gerti, jis puikiai tinka nusiplauti veidą, rankas ar skalauti gerklę. Legenda pasakoja, kad „Grožio šaltinio“ vanduo turi odą atjauninančių savybių, suteikia grožio ir žvalumo. Įvairiausių gydomųjų savybių pripildyta vandens versmė atkeliauja iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno ir teka daugiau kaip 300 metrų gylyje.
Kaip ir daugelis Druskininkų miesto vietų, „Grožio šaltinis“ taip pat turi savo legendą – pasak jos, gilioje senovėje kunigaikštis medžiojo su dvariškiais ir atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, tad kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Taiklios šaulio strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras bei šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai – tie, prie kurių šiuo metu stovite. Išbandę „Grožio šaltinio” gydomąsias savybes, keliaukime iki kitos stotelės – Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvės.
Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė – vienintelė šiuo metu veikianti ortodoksų šventovė mieste. Cerkvė buvo pastatyta dar 1865 metais Gardino vicegubernatoriaus Jakovo Rožnovo iniciatyva ir yra vienas seniausių iki šiol išlikusių medinės architektūros kūrinių Druskininkuose. Cerkvė buvo skirta nedidelei vietinei stačiatikių bendruomenei, taip pat į kurortą atvykstantiems poilsiautojams. Įdomu tai, kad 1857 metais Jakovas Rožnovas laikinąją stačiatikių šventyklą įrengė savo namuose. Ji veikė iki pastatant „Visų liūdinčiųjų džiaugsmo“ cerkvę.
XIX a. Druskininkai buvo populiarus gydomųjų vandenų kurortas tarp pasiturinčių Rusijos imperijos žmonių, todėl Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė nestokojo lankytojų. Kalbama, kad joje lankėsi net ir žymusis reformatorius, Rusijos imperijos ministras pirmininkas P.A.Stolypinas (tuomet ėjęs Gardino gubernatoriaus pareigas).
Cerkvės fasade matomi ryškūs Rusijos maldos namų bruožai ir romantizmo bei istorizmo laikotarpiams būdingos detalės, unikalios ir išskirtinės architektūros formos. Užeikite į vidų ir pasigrožėkite cerkvės architektūriniais sprendimais.
Išėję į lauką apsidairykite – pamatysite, kad ši cerkvė pastatyta rombo formos aikštės centre – taip buvo statoma dauguma stačiatikių šventovių. Kodėl? Taip pastato projektuotojai užtikrindavo, kad žmonės maldos namais galėtų grožėtis iš visų pusių. Tad nepraleiskite progos įsiamžinti prie itin „fotogeniškos“ „Visų liūdinčiųjų džiaugsmo“ cerkvės – dėl išskirtinės ryškiai mėlynos fasado spalvos ir įdomių architektūrinių sprendimų fotografijose ji atrodo itin įspūdingai.
Po apsilankymo cerkvėje pasidžiaugti gamta ir atsikvėpti keliaukime į visai netoliese esantį Vijūnėlės parką – dar vieną puikią poilsio vietą, esančią prie garsiųjų Druskininkų vandens telkinių. Iš vienos pusės pamatysite Druskonio ežerą, o iš kitos – Vijūnėlės tvenkinį. 2011 metais rekonstruotas parkas savo grožiu ir jaukumu itin traukia druskininkiečius ir kurorto svečius, norinčius turiningai praleisti laisvalaikį – čia galima rasti įvairių skulptūrų, vaikų žaidimo bei tinklinio aikšteles. Prie Vijūnėlės tvenkinio įrengtas paplūdimys su gelbėjimo postu, tad jei čia lankotės vasarą, galite drąsiai nerti į vandens linksmybes. Tačiau parke verta apsilankyti ir ankstyvą pavasarį, kai čia pražysta įspūdinga narcizų jūra – šių gėlių priskaičiuojama virš 200 tūkstančių.
Takas tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio, kurį mėgo Druskininkų garbės pilietis nepriklausomybės akto signataras Bronislovas Lubys, pavadintas jo vardu. Galite pasivaikščioti naujais takais – šiek tiek atsikvėpkite ir pasimėgaukite aplink juos pasodintomis japoniškomis vyšniomis–sakuromis bei romantiškai apšviesta parko erdve. Aplinką puošia ir mažosios architektūros elementas – besikaunančių avinų skulptūra. Vijūnėlės parkas tapo viena iš populiariausių aktyvaus poilsio vietų kurorte, tad ir jus kviečiame pasigėrėti gražiąja Druskonio ežero pakrante.
Pasak legendos, senovėje prie Druskonio ežero gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą – ramybės oazę Druskininkus.
Šiandien Druskonio ežero pakrantė yra tikra turiningo poilsio svajonė – čia atidaroma didžiulė pramogų zoną, kurioje veikia paspirtukų, vaikiškų elektromobilių, valtelių ir katamaranų nuomos punktai. Pakrantėje siūloma ir daug kitų smagių veiklų mažiesiems turistams – kviečiame žaisti erdviose žaidimų aikštelėse ir apsilankyti ant batutų. Aktyviam laisvalaikiui su šeima taip pat kviečia ir UNO nuotykių parkas – čia gryname ore saugiai laipioti medžiais ar smagiai leistis virvėmis gali ir maži, ir dideli.
Čia atsikvėpti galės ir gamtos mylėtojai – Druskonio ežero pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX a. menančiuose atvirukuose, o sutemus jos yra jaukiai apšviečiamos. Šiauriniame ežero krante žvilgsnį traukia Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame – Senosios miesto bei tarybinių karių kapinės. Vasarą lankytojus žavi gėlynai, malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Ežero pakrantė taip pat tinka dviratininkams ir bėgikams.
Pasivaikščioję Druskonio ežero pakrante, apsilankysime čia pat už ežero esančiose Druskininkų Senosiose miesto kapinėse. Nors šiuo metu jau neveikiančios, kapinės iki šiol išlaikė unikalią ir paslaptingą XIX amžiaus aurą. Vienoje senųjų kurorto kapinių pusėje buvo laidojami katalikai, kitoje – miestelio stačiatikiai. Centrinėje dalyje galima surasti ir vietinių protestantų tikėjimą išpažinusių miestelėnų kapų. Katalikų pusėje galite matyti jau nebeveikiančią vietinių turtuolių Kiersnovskių statytą neogotikinio stiliaus koplytėlę, o stačiatikių kapinių pusėje – Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvės griuvėsius bei Erbšteinų–Džulijanių šeimos kriptą.
Senųjų kapų antkapiniai paminklai stebina savo didingumu ir originaliais, graudžiais įrašais. Vienas iš jų skelbia: „Brangiai auklei Mavrai Bekiševai, gimusiai Siberijoje, mirusiai 1908 m.“ Kitame: „Mano mažasis angele, ilsėkis ramybėje. Iki džiaugsmingo susitikimo“. Kurorto turtuoliai – tiek katalikai, tiek stačiatikiai buvo įsirengę didesnius šeimų ar net giminių kapus. Kapinėse išlikęs 1864 m. palaidoto garsaus gydytojo Ksavero Volfgango kapas, taip pat įkurtas simbolinis nacių nužudyto Druskininkų kunigo Boleslovo Valeikos kapas. 1878 m. čia buvo palaidotas kurorto populiarintojas daktaras Jonas Pileckis, prie pat ir garsiojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvai – Konstantinas ir Adelė.
Pirmasis miestelio gyventojas čia atgulė 1858 metais – jis buvo Druskininkų bažnyčios elgeta, kilęs iš Lenkijos karalystės.
Visai netoliese yra dar viena Druskininkų vandens įžymybė – paslaptingieji, užpelkėję Mergelių akių ežeriukai. Ten ir keliausime.
Mergelių Akys – mažas pelkėtas ežerėlis, esantis į pietvakarius nuo Druskininkų centro. Ežerėlis telkšo pušynų apsuptoje pelkėtoje dauboje. Ežeras sudarytas iš dviejų ovalo formos ežerėlių, tarpusavyje sujungtų apie 7 metrų pločio ir 40 metrų ilgio sąsiauriu.
Iki paslaptingųjų Mergelių Akių, kurių krantai – pelkėti ir apžėlę vandens augalais – veda poilsinis takas, o rytiniame krante įrengtas lieptelis.
Druskininkai nebūtų Druskininkais, jei ir šiai vietai nesugalvotų legendos – pasak jos, kadaise viena mergelė savo grožiu bei išradingumu pakerėjo visus kurorto vyrus. Jų svajonė buvo su ja susitikti, pabendrauti ir pasigėrėti jos mėlynų akių skaidrumu. Paskutinę vasaros dieną mergina paskyrė pasimatymą visiems savo gerbėjams prie Druskonio ežero. Visi dairėsi ir laukė skaistaus veido mėlynakės, tačiau mergina nepasirodė. Vyrai, sužinoję, kad ji dingo dar prieš aušrą, sunerimo, ėmė sielvartauti ir raudoti. Ašaros nuo kalvų ir jų papėdžių sruvo upeliais. Taip susidarė du vandens telkiniai – Mergelių akys.
Vietiniai taip pat pasakoja, kad prie Mergelių ežerų tvyro bauginanti ramybė, mat 1944–1953 metais į ežerą buvo metami nukauti apylinkių partizanai. Dabar pakrantėje stovi paminklas žuvusiems Dainavos apygardos Merkio rinktinės partizanams atminti. Kasmet čia vyksta miško brolių pagerbimo iškilmės.
Aplankę žymiausius Druskininkų vandens telkinius, keliaukime Karolio Dineikos sveikatingumo parko link. Tai – šiuolaikiška gamtos oazė, įsikūrusi pušyno apsuptyje ant Ratnyčios upės kranto. Parke įrengti treniruokliai, akmenų takeliai, įdomios žaidimų aikštelės vaikams, poilsio zonos, vandens kaskados ir net pirtys – tad tiek mažas, tiek didelis atras, ką veikti. Netoliese parko esančioje kepyklėlėje galima pasivaišinti kava, įsigyti šviežių kepinių ir leisti sau pailsėti parko žalumos apsuptyje
Parką įkūrė žinoma lenkų gydytoja Eugenija Levicka. Vis dėlto, parkas pavadintas žinomo Lietuvos pedagogo, gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos vardu, nes būtent jis po Antrojo pasaulinio karo sugebėjo parką prikelti antram gyvenimui. Karolio Dineikos dėka parke buvo tęsiamos senos gydymo oru, vandeniu bei saule tradicijos.
Kviečiame ir jus išbandyti šias unikalias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, organizmo valymą jonų terapija, pasimėgauti saule ir ramybe terasose, išbandyti pėdų masažą akupresūros baseine. Čia visu savo kūnu galėsite pajusti ir išbandyti tai, kuo garsėja Druskininkų kurortas. Pailsėję šiame parke turėsite jėgų nukeliauti į kitą maršruto stotelę – Miško muziejaus „Girios aidas“, kurį pėsčiomis pasieksite per 25 minutes.
Mažieji ir didieji gamtos mylėtojai sukluskite – keliaujame Druskininkų Miško muziejaus „Girios aidas“ link. Muziejus įsikūręs miško apsuptyje, originalios architektūros namelyje. Čia išvysite ekspoziciją, pasakojančią apie mišką, jo gyventojus, retas gyvūnų ir augalų rūšis, taip pat susipažinsite su tradiciniais miestelėnų amatais.
Muziejuje sukaupta medžioklės trofėjų kolekcija, o antrajame aukšte įsikūrusios miško gyventojų (paukščių, žvėrių, vabzdžių ir kitų gyvūnų) iškamšos.
Šalia muziejaus yra miško pasivaikščiojimo takas, kuriame eksponuojamos medinės skulptūros, stogastulpiai, suoliukai ir kiti dekoratyviniai žinomų šalies tautodailininkų kūriniai – medžio drožiniai.
Tai gali būti arba maršruto pradžia (keliavimas laivu nuo Nemuno pakrantės iki Meilės salos) arba jo pabaiga – po Jono Čečiotos kapo tiesiog grįžti iki Nemuno pakrantės. Kiti objektai gali būti pasiekiami viešuoju transportu.
Į gražiausią miesto apžvalgos vietą – Raigardo slėnį – galite nuvykti patogiais dviračių takais ar automobiliu. Tai – unikalus kultūros ir gamtos paminklas, pripažintas gamtos draustiniu. Raigardo slėniu vadinamas pasagos formos staigus Nemuno slėnio praplatėjimas. Manoma, kad jis susidarė dar prieš 14 tūkstančius metų, kai, traukiantis ledynams, Nemunas čia suformavo platų slėnį, o jo šlaitas neįprastai nutolo. Ši slėnio atkarpa – įstabiai graži, tad atsikvėpkite ir pasigėrėkite.
Raigardo slėnis garsus ir brangus tuo, kad būtent čia savai kūrybai įkvėpimo sėmėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei Vincas Krėvė. Pastarasis – „Vakarinei giesmei“, Čiurlionis – muzikai ir paveikslams. Mįslingi pasakojimai ir legendos apie po pelkėtu slėniu nugrimzdusį turtingą miestą kurstė fantaziją bei įkvėpė kūrybai.
Grįžkime į Nemuno pakrantę, iš kurios ekskursiją tęsime laivu, laiveliais arba viešuoju transportu. Laivu galėsite nuplaukti į šalia Druskininkų esantį Liškiavos vienuolyno ansamblį, aplankyti Liškiavos piliakalnį ar legendomis apipintą Meilės salą, o autobusu galėsite nuvažiuoti iki Švendubrės kaimelyje stūkstančio „Velnio akmens“ ir nuostabiojo Leipalingio dvaro.
Istorija pasakoja, kad XX a. 3-ajame dešimtmetyje kurorto svečiai ir vietiniai gyventojai Meilės salą, kur tuomet veikė populiarus paplūdimys, pasiekdavo tiltu per Nemuną. Kairioji Meilės salos dalis tada priklausė Lietuvai, o kita pusė – Lenkijai.
Žinoma, kad senovėje Druskininkų apylinkėse populiariausia šventė buvo Joninės. Nemuno krantuose liepsnojo laužai, mergaitės ir vaikinai prie jų pynė vainikus, dainavo. Kai Nemuno krantus apgaubdavo sutemos, jaunuoliai vainikėlius paleisdavo į vandenį. Nemuno sūkuriai juos nešė vis tolyn ir tolyn, o jaunimas, dainuodamas bei šokdamas, bėgdavo paskui juos. Pasak legendos, jei Nemuno verpetai mergaitės ir vaikino vainikus sujungdavo, jiems buvo lemta būti drauge.
Legenda taip pat pasakoja, kad kartą jaunuolių vainikėliai susijungė šalia salos, prie Mizarų kaimo. Jaunuoliai puolė į luotą ir prisiyrė prie vainikėlių. Mergina, džiaugsmingai tiesdama ranką pagriebti savo vainiką, persisvėrė ir luotas apvirto. Vaikinas, bandydamas gelbėti skęstančią mergaitę, taip pat pateko į Nemuno sūkurį. Bangos nusinešė abu kūnus. Ji laikė vainikėlį, jis – ją. Nuo tada Nemuno sala, esanti ties Druskininkais, pradėta vadinti Meilės sala, o joje – kūrenti aukuras, skirtas meilės deivei Mildai.
Dabar Meilės sala – Druskininkų botaninis draustinis, kurį iš arti kurorto svečiai gali apžiūrėti keliaudami laiveliais.
Ši maršruto stotelė tikrai nudžiugins visus astronomijos entuziastus, mat aplankysite kosminės katastrofos vietą. Ji yra kitame Nemuno krante – čia nuvykti galite Druskininkų viešuoju transportu.
Tai, kad iš dangaus retsykiais krinta akmenys, žmonės pastebėjo labai seniai. Bet ar žinojote, kad vienas jų prieš šimtus milijonų metų nukrito visai prie pat Druskininkų, Mizarų kaime? Tiesa, dabar išlikusi tik jo kraterio vieta, o ji pati – nematoma žemės paviršiuje.
Pirmąkart krateris išryškėjo 1969-1971 metais, padarius Druskininkų geofizinę nuotrauką. Paaiškėjo, kad prieš daug milijonų metų čia įvyko kosminė katastrofa – dideliu greičiu į Žemės paviršių atsitrenkė beveik taisyklingos apvalios formos 5 kilometrų skersmens ir 250 metrų ilgio meteoritas.
Koks galingas buvo sprogimas, šiandien galime tik įsivaizduoti. Tokio sprogimo energija prilygsta daugybės atominių bombų ir nedaug skiriasi nuo visų žemės drebėjimų, įvykstančių per metus visame pasaulyje, energijos.
Sprogimo vietoje liko žiojėti didžiulė duobė, išmušta granito ir gneiso klode, tada buvusiame žemės paviršiuje. Krateryje šios uolienos buvo labai sutrupintos iki kelių šimtų metrų gylio, vietomis telkšojo ugninio lydalo ežerai, panašūs į lavą, išsiliejusią iš ugnikalnių. Pagal tam tikrus požymius, iki šių dienų išlikusiuose sutrupintose ir išlydytose uolienose, nustatyta, kad sprogimo metu temperatūra galėjo siekti 2000—2500° C, o slėgis — kelis šimtus tūkstančių atmosferų. Visa tai liudija, kad į Žemę turėjo rėžtis apie 200 metrų skersmens kosminė uola.
Šiandien Mizarų kraterį yra užpildžiusios nuosėdinės uolienos – smiltainis, aleuritas, molio storymė. Iš kraterio gelmių veržiasi mineralinio vandens šaltiniai. Krateryje aptiktos gyvūnų fosilijos leidžia spėti, kad ši katastrofa įvyko prieš 500—600 milijonų metų.
Sugrįžę iš pasiplaukiojimo laivu nepraleiskite progos aplankyti kadaise garsiai Lietuvos didikų giminei – Sapiegoms – priklausiusią rezidenciją – įspūdingo grožio Leipalingio dvarą, esantį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio miestelyje. Iš Druskininkų jį galite pasiekti 33 autobusu – kelionė nuo miesto centro iki Leipalingio truks 30 minučių.
Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose dvaras paminėtas 1503 metų balandžio 7 dieną, kai Aleksandras jį padovanojo Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės. Vėliau, dvarui likus be šeimininko, 1508 metų birželio 28 dieną Žygimantas Senasis jį padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegos 1520 metais čia pastatė cerkvę. Valdant Jono sūnui Povilui Sapiegai, Leipalingio dvare kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė cerkvė ir daugelis pastatų. Vėliau, giminei priėmus katalikybę, Mikalojus Sapiega fundavo bažnyčios statybą ir atstatė dvarą.
Sapiegos dvarą valdė iki 1742 m. Vėliau dvaras priklausė Masalskiams, Plateriams, o XIX a. pr. Leipalingis priklausė Kruševskių giminei. XX a. pr. dvarą nusipirko Peterburgo pirklys, inžinierius Petras Balinskis. Jis labai išpuoselėjo dvarą, kasė kanalus, puoselėjos parką, buvo iškastas ežerėlis, padaryti prabangūs tilteliai. Paskutinis dvaro savininkas Košica dvarą pralošė Monte Karlo kazino, kuriame ir baigė savo gyvenimą – nusišovė.
Leipalingio dvaras – vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių. Klasicizmo stiliaus dvare dabar veikia mokykla, seniūnija, biblioteka ir unikalus kraštotyros muziejus, kuriame yra daugiau kaip 12 tūkst. eksponatų. Visus metus veikiančiame muziejuje galite sužinoti, kas dvarą valdė po Sapiegų ir kaip klostėsi jo gyvenimas, atitekus naujiesiems savininkams. Taip pat susipažinsite su buvusiomis dvariškių pramogomis ir išsiaiškinsite, kuo žavi turtingas dvaro muziejus. Apsilankymo muziejuje metu galėsite žengti dvarininkų pėdomis, sudalyvauti dvaro Ponios pamokose ir išmokti dvaro šokių žingsnelių.
Grįžę iš Leipalingio kaimelio, galite aplankyti dar vieną legendomis apsuptą Druskininkų rajono įžymybę – Velnio akmenį Švendubrės miestelyje. Jį per 20 minučių pasieksite 1, 5A, arba 6 autobusu. Legenda pasakoja, kad šis, dešimtas pagal dydį Lietuvos riedulys, yra atneštas paties velnio. Kalbama, kad velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia, kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šiol.
Kita legenda pasakoja, kad Velnias akmenį nešė tam, kad sudaužytų Raigardo miestą, mat ten žmonės perdėm lėbavo. Net pragaro Liuciperis pavydėjo Raigardo miesto gyventojams lėbavimų išradingumo. Kipšiukai kiekvieną dieną niurzgėdavo, kad ir jie norėtų taip linksmintis. Pagaliau Liuciperiui trūko kantrybė dėl tokio kipšiukų nepasitenkinimo, tad susirado didžiausią akmenį, ir, kai Raigardo lėbautojai paryčiui sumigo, ryžosi sunaikinti juos, mat neapkentė konkurentų.
Tačiau vos Liuciperis, ant pečių nešinas didžiuliu akmeniu, priartėjo prie Raigardo, pragydo gaidys. Velnio galios išnyko ir jis, numetęs akmenį į šoną, pradingo savo karalystėje.
Trijų metrų aukščio ir septynių metrų ilgio akmenį apie 1841 metus norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 metus – Ratnyčios bažnyčios statybai. Vis tik, vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tiesa, vėliau apylinkės ūkininkai savo reikmėms akmenį apskaldė. Per 1936 metų gegužines pamaldas iš Gardino prie akmens atvykę dvasininkai atlaikė pamaldas ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kuris buvo įstatytas į akmens viršūnę. Sovietmečiu kryžius buvo nulaužtas, tad toje vietoje, kur buvo kryžius, akmenyje likusi duobutė.
Dabar šalia akmens stūkso legendų motyvais puoštos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda ir „Piemenaitė“.
Vos už septynių kilometrų nuo Druskininkų aplankykite dar vieną gamtos dovaną – tankiais Dainavos girios pušynais apaugusį Latežerio ežerą. Prie šio ežero vasaromis gausiai stovyklaujama, žvejojama ir gėrimasi tikros lietuviškos gamtos vaizdais. Šiauriniame Latežerio krante yra įsikūręs gatvinis Latežerio kaimas, o jame Lietuvos rezistencijos laikotarpio liudininkas – istorinis bunkeris. 1947 metais jį įrengė patys Lietuvos partizanai, miškuose kovoję prieš sovietinę valdžią. Pasakojama, kad keturi vyrai vos per vieną naktį iškasė duobę, sumontavo iš anksto paruoštus, tą pačią naktį atvežtus rąstelius. Iškastą atliekamą smėlį sumetė į Ratnyčios upelį. Atokiau, aplink statybos vietą, patikimi žmonės stovėjo sargyboje. Partizanai bunkerius skirstydavo į laimingus ir nelaimingus – pastarieji savo vardą gaudavo tada, kai apie juos sužinodavo priešai ar tapdavo partizanų žūties vietomis. Šis laisvės kovotojų prieglobstis laikytas laimingu. Bunkeris pirmąkart atstatytas 1997 metais, antrąkart – 2004 metais.
Druskininkų piliavietė – dar viena įstabi miesto apžvalgos vieta. Stebėti Nemuno vingį šioje vietoje žmonėms patiko visais laikais. Tarpukariu šią vietą buvo ypač pamėgęs lenkų maršalas Juzefas Pilsudskis – ištisas valandas jis sėdėdavo ir žiūrėdavo į Lietuvą, esančią kitame krante. XIX amžiaus istorikai romantikai teigė, kad šioje vietoje XIII amžiuje buvo pastatyta gerai įtvirtinta medinė pilis, padėjusi lietuviams gintis nuo kryžiuočių antpuolių. Tai patvirtina ne tik užrašymai, bet ir Teodoro Narbuto kalno apačioje, prie Nemuno, 1826 metais rasti radiniai bei netoliese jo ištyrinėtas pilkapynas.
Šiandien mes negalime patikrinti šių teiginių, mat kalnui gerokai pakenkė 1841 metų kovo 23 dienos potvynis. Tada pratrūkęs Salotės ežeras išsiliejo į Ratnyčėlės upelį ir susidariusi srovė išrovė daug medžių, sugriovė Ratnyčios miestelio sinagogą bei 18 namų. Srovės nublokšti buvo ir Druskininkai – ji sugriovė tiltus, nemažai vasarnamių, sugadino šaltinius ir kai kuriuos įrengimus. Taip srovė paplatino ir pagilino Ratnyčėlės vagą bei į Nemuną nuplovė didelę dalį pilies kalno.
Druskininkų miesto muziejus yra įsikūręs įspūdingoje neoklasicistinės architektūros viloje „Linksma“, pastatytoje dar XX a. pr. Ši vila kadais buvo LDK aristokratų Kiersnovskių giminės vasaros rezidencija, reprezentuojanti Druskininkų kurortą. Dabar muziejuje ir jo terasoje vyksta koncertai, parodos, kiti kultūriniai renginiai, taip pat registruojamos santuokos.
Skaityti daugiau
Neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pastatytą 1931 m., buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta.
Skaityti daugiau
Skulptūra „Ratnyčėlė“, sukurta žymaus Lietuvos skulptoriaus Broniaus Vyšniausko, Ratnyčios upės pakrantę papuošė 1959 m. Skulptūroje vaizduojamas Druskininkų simbolis – vandenį rankomis semianti moteris. Kiekvienais metais Padėkos vakaro metu nusipelniusiems druskininkiečiams yra įteikiamos „Ratnyčėlės“ skulptūrėlės.
Skaityti daugiau
Gydyklų parkas – senasis miesto sodas, istorinėje Druskininkų šerdyje. XIX a. čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis. Sodas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi su vingiuotais takeliais. Pastatytos gydyklos ir Kurhauzas. Jame buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Parke buvo galima pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė, kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 m. parkas rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, įrengti takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta Grožio šaltinio aplinka. Istorinė parko įžymybė – 1881 m. upės vandens lygio matuoklis.
Skaityti daugiau
Grožio šaltinis – pats sūriausias ir giliausias Druskininkų šaltinis, pasižymintis odą valančiomis ir jauninančiomis savybėmis. Versmė, tekanti iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno, yra daugiau kaip 300 metrų gylio. Šaltinio vanduo itin sūrus ir jo gerti nepatartina. Vandeniu galima nusiprausti veidą, rankas, skalauti gerklę. Tikima, kad jis atjaunina odą, suteikia grožio ir žvalumo. Legenda sako, kad gilioje senovėje kunigaikštis medžiodamas su dvariškiais atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, todėl kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Šaulio taiklios strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras ir šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai.
Skaityti daugiau
Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė, pastatyta 1865 m., yra vienas seniausių iki šiol išlikusių medinės architektūros kūrinių Druskininkuose. Cerkvės formose matomi ryškūs Rusijos cerkvių bruožai bei romantizmo ir istorizmo laikotarpiams būdingos detalės, unikalios ir išskirtinės architektūros formos.
Skaityti daugiau
Vijūnėlės parkas – tai puiki poilsio vieta aplink Druskonio ir Vijūnėlės tvenkinius. 2011 m. rekonstruotas parkas savo grožiu ir jaukumu itin traukia druskininkiečius ir kurorto svečius turiningai praleisti laisvalaikį. Vienas įspūdingiausių šio parko reginių – ankstyvą pavasarį pražystanti virš 200 tūkst. narcizų jūra. Takas tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio, kurį mėgo Druskininkų garbės pilietis dr. Bronislovas Lubys, pavadintas jo vardu. Nauji pasivaikščiojimo takai džiugina lankytojus japoniškomis vyšniomis sakuromis ir romantiškai apšviesta parko erdve. Aplinką puošia mažosios architektūros elementas – besikaunančių avinų skulptūra. Vijūnėlės parkas tapo viena iš populiariausių aktyvaus poilsio vietų kurorte.
Skaityti daugiau
Druskonio ežero pakrantė – viena gražiausių poilsio vietų Druskininkuose. Druskonio ežero plotas – 7,5 ha. Legenda byloja, kad senovėje čia gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą. Gatvė, einanti virš ežero pietinės pakrantės, – pagrindinis istorinis kelias iš Gardino. Pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX a. atvirukuose, o sutemus jos yra apšviečiamos. Šiauriniame ežero krante – Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame – Senosios miesto bei Tarybinių karių kapinės. Vasarą žavi gėlynai, o malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Ežero pakrantė tinka dviratininkams, bėgikams, ėjikams.
Skaityti daugiau
Nors šiuo metu jau neveikiančios, pietiniame Druskonio ežero krante esančios Senosios miesto kapinės, iki šiol išlaikė unikalią ir paslaptingą XIX a. aurą. Vienoje senųjų kurorto kapinių pusėje buvo laidojami katalikai, kitoje – miestelio stačiatikiai. Centrinėje dalyje galima surasti ir vietinių protestantų tikėjimą išpažinusių miestelėnų kapų. Katalikų pusėje stovi jau nebeveikianti vietinių turtuolių Kiersnovskių statyta neogotikinio stiliaus koplytėlė, o stačiatikių kapinių pusėje –Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvės griuvėsiai bei Erbšteinų–Džulijanių šeimos kripta.
1878 m. čia buvo palaidotas kurorto populiarintojas daktaras Jonas Pileckis, o prie pat ir garsiojo M. K. Čiurlionio tėvai – Konstantinas ir Adelė.
Pirmasis miestelio gyventojas čia atgulė 1858 m. – jis buvo Druskininkų bažnyčios elgeta, kilęs iš Lenkijos karalystės.
Skaityti daugiau
Mergelių akys – mažas pelkėtas ežerėlis, telkšantis pušynų apsuptoje dauboje. Ežerėlis sudarytas iš dviejų vandens telkinių, sujungtų sąsiauriu. Iki Mergelių akių veda poilsinis takelis, rytiniame krante įrengtas lieptelis, nuo kurio galima mėgautis gamtos ramybe. Šalia ežerėlio stovi memorialas žuvusiems Dainavos apygardos Merkio, vėliau Kazimieraičio rinktinės partizanams atminti. Jų palaikai dar 1944-1953 m. buvo sumesti į Mergelių akių ežerą.
Skaityti daugiau
Karolio Dineikos sveikatingumo parkas – oazės kampelis, įsikūręs gražiame pušyne ant Ratnyčios upės kranto. Parkas tęsia senas gydymo oru, vandeniu bei saule tradicijas ir kviečia išbandyti unikalias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, mėgavimąsi jonoterapija, saule ir ramybe terasose, pėdų masažu akupresūros baseine.
Skaityti daugiau
Miško muziejus „Girios aidas“ įkurtas originalios architektūros namelyje, apsuptame mišku. Muziejuje galima išvysti Lietuvos gyvūnų ir paukščių iškamšas, tautodailininkų darbus. Miško pasivaikščiojimo take aplink muziejų eksponuojamos medinės skulptūros, stogastulpiai, suoliukai ir kiti dekoratyvūs medžio drožiniai, kurių autoriai – žinomi šalies tautodailininkai A. Česnulis, S. Vaida, A. Lastauskas, A. Raugala, J. Videika ir kiti.
Skaityti daugiau
Legenda pasakoja, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas Raigardas, kurio gyventojai nuolat puotavo, per daug šventė ir taip pykdė Perkūną. Dėl tokio jų elgesio miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai, o nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.
Skaityti daugiau
Nemuno pakrantė Druskininkuose – graži pasivaikščiojimų vieta, kurioje įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, suoliukai, prieplauka. Galima rinktis ekskursiją į šalia Druskininkų esantį Liškiavos vienuolyno ansamblį arba legendomis apipintą Meilės salą. Nusileidus prie Nemuno galima nusiprausti garsaus Grožio šaltinio vandeniu – tai sūriausias Druskininkų šaltinis, turintis odą valančių ir jauninančių savybių.
Skaityti daugiau
Meilės sala – Nemuno upės viduryje esanti sala, kurioje dar XX a. pradžioje Druskininkų jaunimas rinkdavosi pasilinksminti, šokti ir dainuoti. Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai, o dešinioji – Lenkijai, dėl to salos viduryje stūksojo spygliuotos vielos tvora, dalijusi salą pusiau. Tarpukariu Meilės saloje buvo labai populiarus paplūdimys, kurį su Druskininkų krantu jungė kasmet vasaromis pastatomas pėsčiųjų tiltas, su pakeliama dalimi garlaiviams praplaukti. Įėjimas į paplūdimį buvo mokamas. Dabar Meilės sala – Druskininkų botaninis draustinis, kurį iš arti galima apžiūrėti keliaujant laivu Nemunu.
Skaityti daugiau
Tai, kad iš dangaus retsykiais krinta akmenys, žmonės pastebėjo labai seniai. Bet ar žinojote, kad vienas jų prieš šimtus milijonų metų nukrito visai prie pat Druskininkų, Mizarų kaime? Tiesa, dabar išlikusi tik jo kraterio vieta, o ji pati – nematoma žemės paviršiuje.
Pirmąkart krateris išryškėjo 1969-1971 metais, padarius Druskininkų geofizinę nuotrauką. Paaiškėjo, kad prieš daug milijonų metų čia įvyko kosminė katastrofa – dideliu greičiu į Žemės paviršių atsitrenkė beveik taisyklingos apvalios formos 5 kilometrų skersmens ir 250 metrų ilgio meteoritas.
Sprogimo vietoje liko žiojėti didžiulė duobė, o patį Mizarų kraterį yra užpildžiusios nuosėdinės uolienos – smiltainis, aleuritas, molio storymė. Iš kraterio gelmių veržiasi mineralinio vandens šaltiniai.
Skaityti daugiau
Leipalingio dvaras – dar 1830 m. pastatytas vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių. Klasicizmo stiliaus dvare anksčiau buvo įsikūrusi mokykla, o dabar - seniūnija, biblioteka ir unikalus kraštotyros muziejus, kuriame yra daugiau kaip 12 tūkst. eksponatų.
Skaityti daugiau
Legenda byloja, jog velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šių dienų. Dabar šalia akmens stūksi legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros "Varpininkas", "Raigardo legenda", "Piemenaitė".
Skaityti daugiau
Vos už septynių kilometrų nuo Druskininkų, apaugęs tankia Dainavos giria, telkšo Latežerio ežeras. Čia vasaromis gausiai stovyklaujama, žvejojama ir gėrimasi tikru lietuvišku kraštovaizdžiu. Šiauriniame Latežerio krante įsikūręs gatvinis Latežerio kaimas, o jame – Lietuvos rezistencijos laikotarpio liudininkas – istorinis bunkeris. 1947 m. jį įrengė Lietuvos partizanai, kovoję prieš sovietinę valdžią. Pasakojama, kad keturi vyrai vos per vieną naktį iškasė didžiulę duobę, kuri vėliau tapo bunkeriu.
Partizanai bunkerius skirstydavo į laimingus ir nelaimingus – pastarieji savo vardą gaudavo tada, kai apie juos sužinodavo priešai ar tapdavo partizanų žūties vietomis. Šis laisvės kovotojų prieglobstis laikytas laimingu. Bunkeris pirmąkart atstatytas 1997 m., antrąkart – 2004 m.
Skaityti daugiau
Druskininkų piliavietė – viena geriausių miesto apžvalgos vietų. Visais laikais žmonėms patiko šioje vietoje stebėti Nemuno vingį. Tarpukariu šią vietą buvo ypač pamėgęs lenkų maršalas Juzefas Pilsudskis – ištisas valandas jis sėdėdavo ir žiūrėdavo į Lietuvą, esančią kitame krante. XIX a. istorikai romantikai teigė, kad šioje vietoje XIII a. buvo pastatyta gerai įtvirtinta medinė pilis, padėjusi lietuviams gintis nuo kryžiuočių antpuolių. Tai patvirtina ne tik užrašymai, bet ir Teodoro Narbuto kalno apačioje, prie Nemuno, 1826 m. rasti radiniai bei netoliese jo ištyrinėtas pilkapynas.
Vis dėlto, šiandien mes negalime patikrinti šių teiginių, mat kalnui gerokai pakenkė 1841 m. įvykęs potvynis. Srovės nublokšti buvo ir Druskininkai: sugriauti tiltai, nemažai vasarnamių. Taip srovė paplatino ir pagilino Ratnyčėlės vagą, o į Nemuną nuplovė didelę dalį pilies kalno.
Skaityti daugiau
Atsiliepimai