Dviračių takais

Prie Druskonio ežero, kitoje elegantiško tiltelio pusėje, praeivių dėmesį traukia išsirikiavusios tautodailės skulptūrų ekspozicijos Druskonio legendų tematika. Viena iš legendų pasakoja apie dviejų seserų, Druskio Jono dukrų, meilę tam pačiam jaunikaičiui. Po nelaimingos meilės istorijos Druskio Jono namus žmonės ir pavadino Druskoniu.

Druskonio ežero pakrantė – viena gražiausių poilsio vietų Druskininkuose. Druskonio ežero plotas – 7,5 ha. Legenda byloja, kad senovėje čia gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą. Gatvė, einanti virš ežero pietinės pakrantės, – pagrindinis istorinis kelias iš Gardino. Pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX a. atvirukuose, o sutemus jos yra apšviečiamos. Šiauriniame ežero krante – Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame – Senosios miesto bei Tarybinių karių kapinės. Vasarą žavi gėlynai, o malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Ežero pakrantė tinka dviratininkams, bėgikams, ėjikams.

Tai – dailus arkinis pėsčiųjų tiltelis Ratnyčėlės upės žiotyse. Ratnyčėlė išteka iš Lato ežero ir yra 33 kilometrų ilgio. Upė ypač graži ir labai triukšminga santakoje su Nemunu. Pakrantės pasižymi nepaprastu grožiu, didžiuliais juodalksniais ir yra mėgstama poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta – ypač Meilės takas, besitęsiantis nuo žiočių iki tiltelio per M. K. Čiurlionio gatvę. Tiltelį puošia 1962 m. pastatyta dekoratyvinė skulptūra „Ratnyčėlė“ (skulpt. B. Vyšniauskas).

Gydyklų parkas – senasis miesto sodas, istorinėje Druskininkų šerdyje. XIX a. čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis. Sodas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi su vingiuotais takeliais. Pastatytos gydyklos ir Kurhauzas. Jame buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Parke buvo galima pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė, kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 m. parkas rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, įrengti takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta Grožio šaltinio aplinka. Istorinė parko įžymybė – 1881 m. upės vandens lygio matuoklis.

Paminklas „Karūnos“, sukurtas žinomos skulptorės Dalios Matulaitės, yra skirtas karališkajai porai: paskutiniajam jogailaičiui Žygimantui Augustui ir jo antrajai žmonai, didžiajai gyvenimo meilei, Barborai Radvilaitei. Paminklas pastatytas Nemuno krante, Gydyklų parke, ir simbolizuoja dviejų kaimyninių valstybių kurortinių miestų, Augustavo ir Druskininkų, bendradarbiavimą.

Grožio šaltinis – pats sūriausias ir giliausias Druskininkų šaltinis, pasižymintis odą valančiomis ir jauninančiomis savybėmis. Versmė, tekanti iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno, yra daugiau kaip 300 metrų gylio. Šaltinio vanduo itin sūrus ir jo gerti nepatartina. Vandeniu galima nusiprausti veidą, rankas, skalauti gerklę. Tikima, kad jis atjaunina odą, suteikia grožio ir žvalumo. Legenda sako, kad gilioje senovėje kunigaikštis medžiodamas su dvariškiais atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, todėl kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Šaulio taiklios strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras ir šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai.

Viečiūnai – miestelis netoli Druskininkų, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1629 m. Gyvenvietė susideda iš dviejų dalių – senojo kaimo, įsikūrusio Nemuno vingyje, priešais Liškiavos vienuolyną, ir naujosios gyvenvietės, kuri pradėjo augti kai 1963 m. vietoje plytinės buvo įsteigtas Viečiūnų verpimo fabrikas.