Religinėmis Druskininkų ir Lazdijų vietovėmis

Gydyklų parkas – senasis miesto sodas, istorinėje Druskininkų šerdyje. XIX a. čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis. Sodas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi su vingiuotais takeliais. Pastatytos gydyklos ir Kurhauzas. Jame buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Parke buvo galima pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė, kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 m. parkas rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, įrengti takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta Grožio šaltinio aplinka. Istorinė parko įžymybė – 1881 m. upės vandens lygio matuoklis.

Senoji Druskininkų mineralinio vandens biuvetė – tai statinys ant mineralinio šaltinio, iš kurio imamas trykštantis mineralinis vanduo. Tai seniausia Druskininkų vandens biuvetė.

Grožio šaltinis – pats sūriausias ir giliausias Druskininkų šaltinis, pasižymintis odą valančiomis ir jauninančiomis savybėmis. Versmė, tekanti iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno, yra daugiau kaip 300 metrų gylio. Šaltinio vanduo itin sūrus ir jo gerti nepatartina. Vandeniu galima nusiprausti veidą, rankas, skalauti gerklę. Tikima, kad jis atjaunina odą, suteikia grožio ir žvalumo. Legenda sako, kad gilioje senovėje kunigaikštis medžiodamas su dvariškiais atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, todėl kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Šaulio taiklios strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras ir šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai.

Neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pastatytą 1931 m., buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta.

Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė, pastatyta 1865 m., yra vienas seniausių iki šiol išlikusių medinės architektūros kūrinių Druskininkuose. Cerkvės formose matomi ryškūs Rusijos cerkvių bruožai bei romantizmo ir istorizmo laikotarpiams būdingos detalės, unikalios ir išskirtinės architektūros formos.

Liškiava – tai senas dzūkų kaimelis, garsus dėl vėlyvojo baroko šedevro, Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno. Dabar bažnyčia įrašyta į Kultūros paveldo registrą, siūlomos pažintinės ekskursijos po XVII a. bažnyčią, jos rūsius su išlikusiais vienuolių dominikonų palaikais bei liturginio paveldo ekspoziciją.

Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia – įspūdingo dydžio bažnyčia, dar vadinama Dzūkijos katedra. Barokinės struktūros klasicistinių formų bažnyčioje gausu dailės paminklų, o rūsyje įrengta bažnyčios fundatorių kunigaikščių Tado ir Marijos Oginskių, Mato Žynevo ir Viktorijos Oginskaitės Žynevienės kripta. Šalia bažnyčios stovi varpinė, kurioje yra seniausias rajone žalvarinis varpas, nulietas dar 1650 m.

Veisiejų miestas įsikūręs itin vaizdingoje vietoje – pusiasalyje, apsuptame Ančios ežero. Rašytiniuose šaltiniuose Veisiejai minimi jau nuo XVIII a. Senoji Veisiejų miesto dalis – istorinis centras, kuriame išsidėstęs tankus gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo fragmentai, barokinės struktūros bei klasicistinių formų Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia ir Veisiejų dvaro fligelis.

Veisiejų dvaro parko puošmena – 30 metrų aukščio uosis, augantis jau daugiau kaip 200 metų. Tai – antras pagal storį uosis Lietuvoje, kurio kamieno apimtis – net penki metrai. Pavasarį, kai sužaliuoja visi medžiai, šis uosis dar būna plikomis šakomis. Sakmėje rašoma, kad visi medžiai turi akis ir mato, o uosis – aklas. Todėl apie 205-uosius metus gyvenantis medis, nematydamas bundančios gamtos, paskutinis ir išsprogdina pumpurus.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas – esperanto kalbos kūrėjas, gyvenęs Veisiejuose nuo 1885 m. Gimęs ir mokęsis Lenkijoje, vėliau baigęs studijas Maskvoje, Liudvikas atvyko pas savo svainį į Veisiejus. Čia L. L. Zamenhofas atliko gydytojo praktiką ir atkūrė esperanto kalbos rankraštį, kurį vaikystėje jo tėvas buvo sudeginęs. Veisiejai laikomi esperanto kalbos gimtine, o miesto parke pastatytas Liudviko Lazario Zamenhofo paminklas-biustas.

Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinė kryžių šventovė – tai katalikų šventovė pietiniame Dusios ežero krante. Žmonės kalba, kad pasimeldus prie Dievo motinos paveikslo koplyčioje, stebuklingai išgyjama nuo įvairiausių ligų. Kryžiuose, kaip ir anksčiau, švenčiami Sekminių, Petrinių ir Oktovos atlaidai, sutraukiantys tūkstančius maldininkų.

Meteliai minimi nuo 1508 m. Pirmąją Metelių bažnyčią 1619 m. įkūrė Povilas Sapiega, o 1655 m. ją sudegino Rusijos kariuomenė. Po 1711 m. pastatytą naują medinę bažnyčią sudegino 1807 m. trenkęs žaibas. Naujoji Metelių bažnyčia, pastatyta 1822 m., turi klasicizmo ir neobaroko architektūros bruožų. Bažnyčioje yra vertingų XVII a. pabaigos paveikslų.

Unikalios architektūros tarpukario laikotarpio bažnyčia pastatyta 1935 m. Ją Lietuvos tarpukariu pats suprojektavo ir pastatė kunigas Jonas Reitelaitis. Unikali statinio plastika sukurta siejant liaudies ir profesionalios architektūros tendencijas. Autorius originaliai interpretavo neogotikos formas, taip pat panaudojo tuo laikotarpiu populiarius tautinio stiliaus elementus.